Justitia 98

VIENODI, BET TOKIE SKIRTINGI

„Justitia reporteris“

Kiekvienas kolektyvas turi savo istoriją. Vienų ji ilgaamžė ir šlovinga, kitų – kaip meteoras, trumpam blykstelėjęs ir praskriejęs pro šalį. Sunku šiandien pasakyti, kiek ilgai MKL statistikoje girdėsis „Justitia 98“ komandos šaukiamieji garsai. Laikas, o ir laukianti vasara praneš pirmuosius signalus, skelbiančius apie Vilniaus vaikų globos namų ir internatinių mokyklų rinktinės, globojamos prokurorų „Justitia“ klubo, atstovų pasiryžimą arba nenorą tęsti „Krepšinio pradžiamokslio“.

„Justitia“ klubo administracija kartu su komandos treneriu Nerijumi balandžio pabaigoje nuvedė jauniausios komandos narius ne į cirką, kur paprastai veržiasi gerų tėvų vaikai. Keliems berniukams atsivėrė ne sanatorijos vartai, o geležimi apkaustytos sostinės centre įsikūrusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vartų durys.

„Kieme“

Ketvertas mažųjų nevienodai priėmė ir suprato šią psichologinę pamoką. Nors jų metų skaitliukas rodė pradėjus tik antrą dešimtį, tačiau kiekvieno dvylikamečio patirtis, įtakota emocinių traumų bei kovos dėl vietos po saule, buvo per greitai subrendusi. Jeigu vieni vaikystės ir paauglystės tarpsnį geba priimti kaip naują etapą link pilnametystės, tai kiti ir pirmuosiuose perioduose jau ieško iššaukiančių faktorių. Todėl nieko nuostabaus, kad didžiausią susidomėjimą mažieji lankytojai rodė kameroje, kurioje atlieka bausmę nuteistieji iki gyvos galvos. Kai kam knietėjo sužinoti apie baudos izoliatorių...

„Čia gyvena nuteistieji iki gyvos galvos“

Pristatau „ekskursantų delegaciją“:

Trylikametis Deividas gimęs Vilniuje, tėvas geria, motina dirba mokykloje budėtoja, turi du brolius ir dvi seseris. Vaikinas jau trečią kartą įrašomas į policijos įskaitą, nes per vieną savaitę net tris kartus buvo pastebėtas neblaivus. Mėgsta alų, rūko. Jis neatmeta galimybės, kad ir pačiam gali tekti paragauti kalinio duonos, nes, pasak jo, „jau dabar per daug reikalų turi su policija“.

Metais jaunesnio Gintaro mama niekur nedirba ir geria, tėvo berniukas neprisimena. Šiam  juodaplaukiui, komandoje vadinamam „menininku“, gali šyptelti likimas, nes jau keleri metai per atostogas jis vyksta pasisvečiuoti pas vieną italų šeimą, kuri ketina vilnietį įsisūnyti. Gintaras neturi nė vienos nuobaudos, geriausiai sekasi matematikos mokslai, laisvai kalba itališkai.

Dvylikametis Povilas savo gimimo vietos nežino, nepažįsta nei mamos, nei tėvo. Kartais jį aplanko močiutė, kuri anūką nusiveža į kaimą. Povilas labai nori būti geru krepšininku.

Tokio paties amžiaus Pavelas negali pasakyti kur šiuo metu yra jo tėvas, motina mirusi. Per vasaros atostogas žada vykti į Lenkiją, kur tikisi nepamiršti krepšinio. Labai patinka komandos treneris Nerijus, kuris nors ir griežtas, tačiau yra labai nuoširdus bei geras žmogus.

Post Scriptum. Neabejoju, kad mes šalia esame ne kartą sutikę tokių žmogučių, kurie gyvenimo kelyje gali arba pasiklysti, arba, pajutę mūsų rankos tvirtumą, eiti pasitikti šviesos tunelio gale. Nepraeikime abejingi pro šalį.